Vis daugiau žmonių supranta, jog alkoholizmas yra liga, bet atsiranda ir griežtai smerkiančių alkoholikus, jų šeimas ir draugus. Štai kodėl Al-Anon susirinkimo pradžioje pabrėžiama, jog ši bendrija yra anoniminė: asmenybės ir dalyvaujančių susirinkimuose mintys privalo būti laikomos griežta paslaptimi. Ypatingai svarbu anonimiškumą akcentuoti naujai atvykusiems, jog gerbiama jų paslaptis, ir prašant jų gerbti paslaptis žmonių, kuriuos jie sutiko ar sutiks bendrijoje. Anonimiškumas žmogų apsaugo nuo jo asmenybės identifikavimo, jį žeidžiančios kritikos, pajuokos ar gailesčio.
11 Tradicija primena: Mūsų bendradarbiavimas su visuomene grindžiamas patraukliomis idėjomis, o ne įtikinėjimu. Žiniasklaidoje visada privalome išsaugoti asmens anonimiškumą. Ypač turime saugoti AA narių anonimiškumą.
Asmenybės įslaptinimas visuomenėje neleidžia naudotis Al-Anon naryste, siekiant garbės ar ypatingo pripažinimo. Bendrijos nariai, kalbėdami ar rašydami, nurodo tik vardą ar slapyvardį. Savo narių iš arti mes nefilmuojame ir nefotografuojame, o atvaizdus, naudojamus filmui ar publikacijai, užtušuojame.
Ar šis anonimiškumas nereiškia, kad Al-Anon nekompetentinga bendrija? Ne. Galima bet kam pareikšti priklausą šiai bendrijai, jei tik neišduodame kitų bendrijos, Alateen ar AA narių. Mes mokame perteikti informaciją, neidentifikuodami likusiųjų narių.
Kaip taisyklė, Al-Anon pavardės neminimos. Vis dėlto atstovaujantys Pasaulinei Al-Anon tarnybai, t.y. bendrijos atstovai, delegatai ir dirbantys viešosios informacijos srityje bei svarbesnėse organizacijose, bendraudami tarpusavyje ir išorės kontaktuose, pasirašo pavardėmis. Kuomet jų veikla aprašoma knygoje, laikraštyje arba rodoma TV laidose ar filmuose, neminime, jog jie priklauso bendrijai.
12 Tradicija: Anonimiškumas yra visų mūsų Tradicijų dvasinis pamatas, nuolat primenantis, kad šios nuostatos svarbiau už asmenybes.
Dalyvaudami bendrijos susirinkimuose, mes viliamės pakeisti savo asmeninį gyvenimą ir padėti kitiems. Tai būtų įmanoma tik visiems nariams išlaikant vienas kito paslaptis. Pažeidus šią taisyklę, tiek išduotajam nariui, tiek ir visai bendrijai gresia pražūtis. Al-Anon mums – prieglobstis, kuriame galime jaustis saugūs: čia, sveikoje tarpusavio supratimo ir pasitikėjimo aplinkoje, mums mielai padės. Mums taip svarbaus grįžimo į gyvenimą neiškeisime į malonumą persakyti ką nors išgirsto susirinkime ar pokalbyje, nenorime tuo ir kitiems kenkti. Jeigu kartais tenka pakartoti kažką matyto ar išgirsto susirinkimuose, visų pirma mes galvojame apie pasekmes.
Mes sveikstame, nes jau sugebame papasakoti savo paties gyvenimo istoriją, o ne kokio alkoholiko ar kito grupės nario istoriją. Kiekvieno mūsų anonimiškumas reikalauja išmokti naujai pažvelgti į save ir sąžiningai bendrauti su kitais ir su „mus suprantančiu Dievu“. Tokios nuolankumo pamokos ugdo mus dvasiškai. Bet kurio nario požiūriui skirdami vienodai reikšmės, galime sutelkti dėmesį bendrai mūsų patirčiai, stiprybei ir vilčiai.
Kiekvienas Al-Anon susirinkimo dalyvis, išeidamas privalo būti užtikrintas, jog tai, ką jis ar ji pasakė, nebus išduota. Paskalos apie kitus ar svetimų paslapčių atskleidimas yra kenksmingi ir draudžiami. Toks elgesys formuoja nuomonę apie pasakojančiojo būdą ir polinkius. Vis dėlto yra žmonių, nesugebančių išlaikyti paslapties. Todėl atviruose susirinkimuose ar susibūrimuose, kuriuose gali dalyvauti dauguma nesuvokiančiųjų anonimiškumo svarbos, pravartu nepasakoti nediskretiškų asmeniškų išgyvenimų. Pasipasakodami grupės draugui ar globėjui intymiame pokalbyje, galime tikėtis paguodos ir užuojautos, pagarbos mūsų paslapčiai.